Šitie dabartiniai dirbimai iš namų man kažkuo primena mokyklinių laikų sirgimą - atrodo, blemba, ištrūkai iš tos nelaisvės, tiek visko galėtum nuveikt, bet turi tūnot užrakintas. Kitoj, naujoj - namų nelaisvėj.
Vieną kartą taip besėdint darbinėj namų nelaisvėj ir pro kompiuterio ekrano kraštą bestebint kaip meistrai mūsų kieme stato terasą, man kilo toks didžiulis didžiulis noras pabėgti nuo tų visų kompų ir daryti tai, ką daro jie. Ten, anapus stiklo, laisvėje.
Aišku, į laisvę tąkart aš nešokau… Bet vis dažniau ir dažniau mano akys pradėjo krypti nebe į ekraną, o į tai, ką jie ten kieme išdarinėja su tom visom kvepiančiom lentom.
Mane taip žavėjo, kad jų rankose iš padrikų medienos gabalų gimsta naudingi, funkciją atliekantys daiktai. O kokių šaunių aparatų jie turi! Tie matematinius skaičiavimus - kampus, atstumus - perkelia iš negyvo kompiuterio ekrano čia, į apčiuopiamą realybę.
Po kelių savaičių svaiginančio stebėjimo nusprendžiau - bandysiu ir aš! 🪚🪵
Buvome neseniai įsikraustę į tuščią būstą, kieme mėtėsi nuo statybų likę lentgaliai, o namuose dulkes rinko išaugtas čiužinukas. Mano galvoj gana greitai visa šita kombinacija susidėliojo į - sofą 🙂
Dar pridėsiu kelias pagalves, turime užuolaidų atraižų… Labai mėgstu ką nors pagaminti, o dar jei pavyksta sukurti iš to, kas nebereikalinga - tiesiog nuostabu!
Taip…... Mano galvoj sofa susidėliojo daug greičiau nei realybėj…
Nors buvau nusipiešusi planą ir išvažiuojantys meistrai dar spėjo lentas supjauti mano paprašytais ilgiais, varžtai į medieną lįsti visiškai nenorėjo. Visai kažkokie ne tokie varžtai kaip meistrų!! Anie tai, mačiau, kuo lengviausiai sulenda, kur tik paprašyti…
Lentos sukosi ratais, kampai buvo kreivi, o varžtai styrojo įstrigę pusiaukelėje…
Šiandien sofos nebus. Reikia pertraukos.
Kai prasitariau savo kompiuteriniams kolegoms, kokiais reikalais užsiimu laisvalaikiu, man subtiliai buvo užsiminta, kad Ikėjoj galima labai nebrangiai baldų nusipirkti… 🙂
Tiesą pasakius, po kelių nesėkmingų bandymų buvau praradus viltį.
Link Ikėjos, žinoma, nesižvalgiau - čia gi ne apie tai, kad man tos sofos REIKIA, čia apie tai, kad aš NORIU ją pagaminti!
Ir vis sukau galvą - kaip tiem meistram viskas taip gerai, grakščiai tiesiog gaunasi?…
Medžiaginė sofos dalis taip pat sukėlė šiokių tokių iššūkių, bet su jais susitvarkiau sąlyginai lengvai (matyt dėl to, kad jau anksčiau buvau su tokiais dalykais susidūrus).
O vat su tom kvepiančiom lentom teko dar pavargti. Prireikė įvairių pakeitimų ir prisitaikymų, draugų pagalbos, bet galų gale man pavyko.
Štai ji. Mano pirmoji ❤️ Mano medžio darbų pradžių pradžia 🙂
Gražu stebėti, kaip dirba kokio nors amato profesionalai, ane? Tik pačiam pabandžius paaiškėja, kiek patirties, pastangų, suklydimų, naujų paieškų ir nepasidavimo slepia tas grakštusis profesionalumas.
Kai kažko mokomės vaikystėje, tos pamokos ateina tarsi savaime. Tuo metu mes apskritai nelabai ką daugiau ir teveikiam, tik mokomės.
Kai pabandai kažką naujo jau suaugęs, labai aiškiai pasijaučia to žaviojo profesionalumo svoris.
Nepasiduoti dabar turbūt irgi sunkiau nei tada, vaikystėje - gi ir taip yra ką veikt. Plius turi tą komfortiškesnį variantą - daryti tai, ką jau anksčiau išmokai ir kas nemėto tavęs po visokius pakilimus ir atoslūgius.
Betgi šitie pasibangavimai atneša ir naujų spalvų, neišbandytų patyrimų, kitokio savęs pamatymo malonumą.
Drauge ateina ir salduus džiugesys dėl pavykusių mažų žingsnelių, kiekvieno patobulėjimo, naujų pamokų, atradimų.
O kartais net ir visai neblogo rezultato 😎
Kartais jis mus užklumpa netikėtai. Kartais atrodo, jog niekad nebeateis. Kartais jis šaltas ir lietingas. Kartais užkepina taip, kad ir nuo vasaros atskirt sunku. Tačiau kaskart, nepriklausomai nuo išraiškos formos, nustebina mus savo gausa, gyvybingumu, naujumu. Kartu atnešdamas puokštę gimtadienių, palankynų, vestuvių ir kitų dovanų reikalaujančių progų. Šį pavasarį man užderėjusios dovanos tegu bus meilės sveikinimas visiems pavasarinukams ir kitiems šventėjams 😊
O buvo taip... Gyveno kartą mergaitė, kuri norėjo taikos. Pasaulio taikos? Taip, žinoma, neblogai būtų... Bet pirmiau ji norėjo taikos savyje. Nors kokių laikinų paliaubų, nes ta visa apimanti palaiminga taika atrodė gana tolokai.. O artėjo gruodis, kuris dažnai būna labiausiai nuo vidinių paliaubų nutolęs metų mėnuo. Todėl mūsų mergaitė sugalvojo, kad reikėtų imtis taikos paieškos veiksmų, kol klastingasis gruodis dar neatsėlino. Kaip žinia, kai ko labai norisi, po akių pradeda painiotis būtent tai siūlančios reklamos ir tavo mintis "tarsi" nuspėjantys soc. tinklų postai (taip, taip - ji jau iki soc. tinklų prigyvenus ta mergaitė, ne senovinė kokia). Taip vat ji ir sužinojo, kad gruodžio pradžioj susiskaičiuoja lygiai dešimt metų, kai Raminta Lapinskaitė veda panašias mergaites saviugdos keliu (ją jau ne kartą buvo savo palaimos paieškų kely sutikusi). O ta proga siūlo mėnesį laiko truksiantį (kaip tik visą tą baisųjį gruodį!!) intuityvaus rašymo kursą. Iš širdies į širdį - taip sakė Raminta, norinti, kad dešimtmečio proga kaina nebūtų kliūtis jos kursui pasiekti. Po kelių dienų apmąstymo, mūsų mergaitei į galvelę įšovė nedrąsi mintis – „O gal... būtų galima tą kursą mainyti ne į pinigus, o į kokį nors mano rankų darbelį? Aš gi iš medžio jau visai neblogus dalykus kuriu.“ Ne ne... nesąmoninga mintis. O nu bet gal... visai ir nieko? Gal reik paklausti... Ne, nekvaršinsiu geriau galvos. Toji ir be šito, matyt, turinti ką veikti. Tikriausiai įtari, kad galų gale ji visgi paklausė. O Raminta ne tik sutiko, bet ir labai nudžiugo 😊 Kursas buvo naudingas ir puikus. Gruodis – turiningas ir ramus. O iš tos meilės, kaip mergaitės širdies atsakas į Ramintos širdies dovanas, gimė jie: Vonios procedūrų įprasmintojas ir pagalbininkas, gėlių žiedų, žvakių, saviugdos knygų laikytojas. Kertinis vonios kambario stiliaus elementas ir šiaip gražuolis. Miško gabalas – Lieptelis.